Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Sociologija>Socializacijos proceso biologinis ir kultūrinis kontekstai
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Socializacijos proceso biologinis ir kultūrinis kontekstai

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324
Aprašymas

Įvadas. Socializacijos procesas ir jo samprata. Asmenybės tapsmo teorijos. Socializacijos proceso šaltiniai. Socializacijos tipai. Kultūrinės socializacijos teorijos. Biologinės socializacijos teorijos. Išvados.

Ištrauka

Žmogus yra sociali būtybė, todėl labai svarbus procesas jo egzistencijoje yra socializacija. Tam, kad šis procesas vyktų, žmogus turi augti visuomenėje, nes tik supamas kitų jis gali vystytis ir apskritai pažinti pasaulį kaip žmogus, o ne tiesiog gyvūnas.
Pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką "žmogus" tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priski¬riamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka "individas". Ji skiriasi nuo sąvokos "individualybė", kaip konkre¬čios asmenybės savitumo, nepakartojamumo ir netgi unikalumo išraiškos.
Socializacija – tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Jo metu individas perima žinias, nuostatas, požiūrius, vertybes, elgesį ir kitus komponentus, kurie būtini efektyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime.
Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali gali¬mybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė. Tačiau, antra vertus, bet kuris žmogus (ne tik genialus, talentingas ar itin socialiai ryškus), atspindintis svarbiausius savo visuomenės socia¬linius ir kultūrinius bruožus bei aktyviai veikiantis joje kaip subjektas, gali būti vertinamas kaip asmenybė.
Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįsta¬mas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju as¬menybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).
Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Vis tik galima pastebėti, kad pagrindinės socializacijos teorijos yra vystomos toliau, jos įtakoja ir vėlesnių sociologų mintis bei darbus.
Šios dvi kryptys – tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Jie iš esmės skiriasi, nes remiasi dviem skirtingais socializacijos šaltiniais – prigimtimi ir įgyjamais bruožais.
Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Individas negali egzistuoti atskirai nuo visumos, mūsų vadinamos gamta, o ir gimdamas jis paveldi tam tikrą genetinę informaciją, nulemiančią tolimesnį jo gyvenimą bei socialinį elgesį.
Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka. Pagrindiniu ir lemiamu faktoriumi jie laiko jo kultūrinę socializaciją – mokymą, ugdymą.
Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos "teisingumo".
Šio darbo objektas yra socializacijos procesas bei dalyvaujantis šiame procese žmogus kaip individas, taip pat individo tapsmas asmenybe bei tai įtakojantys veiksniai, jų priklausomybė biologiniam ar kultūriniam kontekstui.
Taipogi susiduriame su rimta problema – kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas? Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas. Jį, manau, geriau būtų išskirti į kelias dalis. Taip būtų lengviau orientuotis ir paprasčiau aiškinti šią gan painią problemą. Taigi, darbo tikslai:

• Visapusiškai ištirti sociologijos procesą kaip reiškinį, peržvelgti bei palyginti susiformavusias pagrindines socializacijos teorijas bei jų raidą, nustatyti klasifikavimo principus.
• Išsiaiškinti, kaip socializacijos procesas vyksta biologiniu ir kultūriniu aspektais, ištirti pagrindinius skirtumus bei juos palyginti.
• Padaryti išvadas, kuriose pasirinkti vieną kryptį arba surasti kompromisą tarp šių dviejų šalių. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-02-01
DalykasSociologijos kursinis darbas
KategorijaSociologija
TipasKursiniai darbai
Apimtis22 puslapiai 
Literatūros šaltiniai5
Dydis39.1 KB
AutoriusLaurynas
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2005 m
Klasė/kursas2
Mokytojas/DėstytojasDoc. A.Kaminskaitė
Švietimo institucijaGenerolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Socializacijos proceso biologinis ir kulturinis kontekstai [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 22 puslapiai 
  • Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija / 2 Klasė/kursas
  • Doc. A.Kaminskaitė
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą